Andriau?
Aš sutinku tave jau kelintą rytą iš eilės ir pasižiūriu reikšmingu žvilgsniu “Ej, neprisimeni, nepažįsti?”. Bet tu vos žvilgtelėji ir toliau eini. Nesuprantu, Andriau, nesuprantu…
Pirmą rytą galvojau, kad gal apsipažinau, - nenuostabu, kad grįžęs iš svečios šalies imi ieškoti pažįstamų ten, kur jų nepametei. Bet antrą rytą iš eilės istorija pasikartojo. Tik šįkart jau giliau žvilgtelėjau į tave ir buvau beveik tikra, kad tai tu, net nusišypsojau. Tu pakėlei akis trumpam lyg sakydamas “Ko pristoji? “. Gerai, nusprendžiu trečią rytą eiti kita kelio puse ir netgi vėluoju, taigi, praktiškai nebeturime galimybės susitikti. Bet štai ir vėl - tas pats Andrius iš tos pačios provincijos, bet ir vėl jokio atpažinimo ženklo. Gerai, šįkart ir aš stengiuosi ignoruoti. Bet vis tiek galvoju… Andrius ar ne Andrius.
***
Šiandien troleibuse mačiau moterį beprotiškai panašią į savo kaimynę, ji įdėmiai žiūrėjo į mane, buvau beveik tikra, kad tai ji.
Patiko (0)
