Kai nebetelpa galvoj

Jos amžių nustatyti buvo sunku. Gal todėl, kad automobilio stiklas buvo apterštas, gal todėl, kad tądien saulė įžūliai spigino į akis, o gal tiesiog dėl to, kad toji moteris buvo sunkiai nuspėjama.

Ji vairavo pilkos spalvos nediduką Fiat. Buvo tvarkingai sustojusi vidury Kareivių gatvės, prie  punktyrinės linijos, ir rodė posūkį į kairę. Pro šalį lėkė automobiliai - suprantama, buvo beveik aštunta valanda ryto, tokiu metu visi skuba į darbus. Staiga atsirado nedidelis tarpas ir ji tikrai būtų suspėjusi nusukti, tačiau nesiryžo. Vairuotojas su blizgančiu prabangiu Lexus RX stabtelėjo norėdamas  praleisti, tačiau pamatęs nedrąsų jos žvilgsnį po nosim kažką piktai suniurnėjo ir spustelėjo greičio pedalą. Automobiliai pro šalį važiavo nesustodami.

Taip atėjo ir pietų metas, vėl padidėjo automobilių spūstys. Mažytis pilkas Fiat teberodė posūkį. Atsirado ir kitų, norinčių sukti ta pačia kryptimi, tad jie nekantriai spaudė garsinius signalus, o nebeištvėrę apvažiuodavo vidury kelio stovintį ir nejudantį automoblį. Taip praėjo ir piko metas pasibaigus darbo valandoms. Atėjo naktis. Kelias buvo laisvas.

Mažytis Fiat stovėjo su įjungtu posūkiu ir kitą rytą. Ryto šviesoj buvo galima aiškiau matyti moters veidą - švelnų, su giliomis raukšlėmis kaktoje, - tame veide spindėjo kažkada besišypsojusios akys. Tačiau net ryto šviesoj buvo neįmanoma nustatyti jos amžiaus.

Taip praėjo vasara, atėjo ruduo. Ant mažyčio automobiliuko stogo ėmė kristi margi lapai, o rytais stiklus išraižydavo šalna. Atėjo ir žiema - šalta, su sniegu ir speigais. Mažytis Fiat tebestovėjo vienoje iš pagrindinių gatvių su įjungtu posūkiu į kairę.

Ir vis tiek aš jį aplenksiu, Dievas mato,  - aš jį aplenksiu! Mintyse iš kažkur pasigirsta trumpas Laurio Reinikio dainos gabaliukas “Bėgu bėgu vėl..” Taigi, aš kryptingai laikausi tos dainos žodžių ir išsijuosus bėgu. Dar spėju pagalvoti, kaip  atrodau iš šono: su auštakulniais, sijonu, kompiuteriu ant peties, bėganti per tiltą ir bandanti pasyvyti troleibusą, į kurį nesuspėjau. Jei tik aplinkiniai žinotų, kad tame kompiuteryje aukso gabalas - baigiamasis bakalauro darbas - galbūt mažiau iš manęs juoktųsi. Na, bet galvojimas apie tai, ką galvoja kiti,  - mano prigimtis, o štai verta dėmesio naujai šmėštelėjusi mintis -  o jei taip bebėgant imtų ir sustotų mano širdis? Trys paros be miego  padarė savo įtaką: pulsas aukštas tarsi pensininkės, drebančios rankos irgi nieko gero nežada. Atrodo, nedaug trūksta - imsiu ir griūsiu. Be artimojo rankos ir be garbės. Tik pamanykit, taip ir mirčiau be diplomo…  Taip ir matau ant savo paminklo auksinėmis raidėmis išraityta “Mirė be diplomo. Liūdi artimieji”. Vos apnikus tai minčiai, imu ir sulėtinu žingsnį. Vis tiek laikai, kai dalyvaudavau trumpųjų distancijų bėgimo varžybose, jau praeityje. Šitas bėgimas medalio man neatneš. Bet juk jis gali atnešti diplomą! Ką gi, vėl leidžiuosi bėgti! Ir nepasitikėsite, kokį akibrokštą tėškiu tam troleibusui - aš jį aplenkiu! Pergalingai šypsodamasi, beveik be gyvybės ženklų, griūnu ant sėdynės, dar spėju pagalvoti, kad ne veltui jie pastatė Antakalnio polikliniką pakeliui į universitetą.

Nervinėms ląstelėms stabilizavusis bandau suvokti realią padėtį. Kur toji realybė? Diplomas ar sveika nervų sistema? Balansas? Pamenu, kažkada tokį pasiekiau per finansinės apskaitos egzaminą. Tačiau tai ir buvo, ko gero, vienintelis kartas mano gyvenime.

Ilgai mąstau, kodėl man taip reikia to diplomo. Dėl to, kad stengiausi? Dėl to, kad visi turi, kaip aš neturėsiu? Staiga suvokiu: kažkoks labai protingas mąstytojas yra pasakęs: “Graži ir be diplomo”. O kadangi aš savęs gražia nelaikau, man to diplomo žūtbūt reikia, kad įgyčiau gražaus žmogaus statusą. Taip jau pasaulis surėdytas - arba graži, arba su diplomu.

Kažkaip nenorom sugrįžtu prie tos pirminės minties - mirti be diplomo. Kažin, ar tuo atveju kas nors būtų ištraukęs mano kompiuterį ir patikrinęs mano dokumentus? Ar kas nors būtų radęs mano bakalaurinį darbą ir jį atspausdinęs? Ne, greičiausiai pirmiausiai būtų patikrintos mano nuotraukos, facebook’o anketa ir visa kita, bet ne esminis dalykas - mirties priežastis. Aš ir sakau, kad šiandieniniai kriminalistai  per toli nueina ieškodami akivaizdžios tiesos. Čia norėtųsi pacituoti skambią frazę : “Tiesa slypi kažkur anapus” . Deja, tiesa slypi šiapus - naiviam tikėjime, kad diplomas padarys tave gražesniu. Gimei toks šiaip sau, tai ir būk. Nėra čia ko mirti dėl diplomo. Juk mama gulbė ir bjaurųjį ančiuką mylėjo.

O dailusis Šakaly!

Kaip norėčiau aš būti į tave panaši…

Kasdien į veidrodį žiūriu,

Bet tavo apraiškų niekaip surasti negaliu!..

***

Atleisk man, Šakaly, aš esu silpnavalė žmogysta. Mėgaujuosi ne tik nuodėminga taure vyno, bet tėškiu tau į veidą dar baisesnius akibrokštus. Prisipažįstu , Tau, etalonų dieve, ir jums,šio tikėjimo broliai ir seserys (seserų, ko gero, visgi daugiau), kad labai nusidėjau, šokoladinėmis mintimis, pelėsinio sūrio darbais ir sviestiniais apsileidimais…Esu kalta. Labai kalta.

Graužatis nebeduoda ramybės. Išpažinsiu Tau paskutinę savo nuodėmę. Pasislėpus nuo šventų tikėjimo brolių ir seserų šią popietę viešajame tualete graužiau prabangų “Ferrero Rocher” saldainį, užsilikusį rankinėje nuo praeitos savaitės… Apgailėtina. Labai apgailestauju, kad nusižengiau Tavo įsakymams, bet labiausiai širdį spaudžia mano paikas naivumas… Aš, būdama menkesnė už menkniekį, tikėjausi, kad Tu, taurusis, permatomasis, manęs tualete nematysi… Naivuolė. Juk Tu savo žvitria akim iškart užfiksavai papildomus gramus,kaipmat sudarkiusius Tavojo tobulumo siekiantį mano kūną! Man derėtų sekti dorais pavyzdžiais, o ne klaikiomis agliavandenių pagundomis.

Štai, visai neseniai man teko didžiulė garbė pažinti Tavojo tikėjimo seserį, kuri iš tiesų buvo verta pagarbos. Pusryčiams - obuolys, pietums - jogurtas, vakarienei - vanduo. Štai, kur stiprus tikėjimas! Štai kur auka ir  atsidavimas visa siela ir kūno užuomazgomis! Vargu bau, ar aš kada nors sugebėčiau pasiekti šitokio dorumo epogėjų… Žemai lenkiuosi prieš Tave sakydama, jog ne man, Martynai, vien kaulais ir skūra teklotas kūnas…

Aš bijau, kad degsiu pragare. Juk vos išgirdus, jog kažkas  nori su manim pasimėgauti pyragėliu, aš, anot liaudies išminties, į virtuvę to pyragėlio kepti  “lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, ilgas kojas kad turėčiau, kaip garnys…”. Visa bėda, kad man dar iki garnio toli. Man dar toli iki Tavojo tikėjimo. O va, virtuvė arčiau…

Taip, jo vardas yra Bakas. Ne, jis ne šuo. O geriau jau būtų gimęs šunimi - tikrai daug mieliau į jį žiūrėčiau. O dabar - sėdžiu, spoksau  didelėmis akimis, bet meilės jose nedaug, labai nedaug…

Nors neneigsiu, pagalvoju apie jį dažnai. Gal net išdrįsčiau pasakyti, kad paskutiniu metu jis valdo mano mintis. Bet tokia jau esu, labai nemėgstu, kai kas nors bando mane valdyti, gal todėl jaučiu priešiškumą savajam Bakui. O gal tiesiog jis ne man skirtas. Bet čia kaip senovės laikais - numatė mergelei  bernelį ir baigta, teks vargelį vargti…

Bet vis svarstau, kad jei jau likimas nulėmė man su juo kankintis, reikia kažkaip pasistengti ir padaryti jį labiau mielą sau. Nes Bakas yra Bakas, jis nei piršto nepajudins nei dėl manęs, nei dėl  bendros mūsų ateities… Su juo dirbti tenka vienai…

Taigi, turiu dvi išeitis - toliau raudoti, kad likimas man paskyrė jį arba pasistengti jį pakeisti. Iš patirties galiu pasakyti, kad raudos nieko gero neduoda. Tad reikia imtis pokyčių. Gal nuo šiandien jau ir pradėsiu. Pradžiai vietoj romantiškos vakarienės nusivesiu Baką į biblioteką.

Aš su tavim susidorosiu, Bakai, ir tu dar man padėkai atneši diplomą. Birželio mėnesį.

Tu jau kurį laiką gulėjai lovoje. Aš visada žinojau, kad ten tave rasiu. Pamenu, kartais sakydavai, kad norėtum sukaupti visas jėgas, atsikelti ir išeiti pro duris kažkur toli. Bet aš žinojau, kad nepabėgsi.

Dažniausiai leisdavausi laiptais žemyn paskubomis, kad galėčiau kuo greičiau praverti duris ir įžengusi į kambarį pamatyti tavo veidą. Taip buvo krintant lapams, sningant, pavasariškai lyjant, taip buvo vos kelias dienas vasarėjant… Kol vieną dieną radau tik lovą. Be veido.

Veidas dingo. Niekur aš jo neradau. Man žmonės rodė kelią, kur ieškoti tavęs, man sakė, kad tu vis dar guli. Man žmonės sakė, kad tu nemoki bėgioti. Ir aš ėjau, kur žmonės vedė. Bet ten gulėjo ne tavo veidas. Tavo veidas buvo su švelniom raukšlėm, tavo veidas buvo šiltas. O šitas veidas buvo lygus kaip porcelianas, jis buvo baltas kaip žiema.

***

Žiema atėjo, žiema praeina.

Ir tirpsta sniegas vėl…

Neberandu tų laiptų,

Nebeturiu kur bėgt…

Vėjas lyg aistringas meilužis plazdeno jos baltą perregimą suknelę ir glamonėjo kūną šiurpindamas odą. Ji nebeištvėrė. Atsiklaupė ant kelių, pėdomis paniro į šiltą pajūrio smėlį. Tolumoj klykė žuvėdros. Ausyse spengė baimė.

Tarp baimės ir žuvėdrų klyksmo slėpėsi jis.  Artimas ir tolimas kaip horizontas. Vos prieš kelias akimirkas jo švelni ranka šildėsi po jos plonyte suknele. Ji virpėjo ir bandė paslėpti akis jo tobulai išlygintuose marškiniuose. Pajutęs tai jis atitraukė ranką  ir sustingdė žvilgsnį jos žėrinčiam auskare, kuris švelniai plevėsavo nuo virpulio. Jis šypsojosi. Akimis.

Buvo ankstyvas rytas. Jie gėrė kavą su pienu terasoje. Saulės spinduliai žaidė arbatiniuose šaukšteliuose. Vėjas trumpam apsigyveno užuolaidose. Lėkštutėje pūpsojo dieviški marcipaniniai saldainiai. Jos mėgiamiausi. Bet šiandien ji jų nelietė. Kaip ir jis nelietė jos.

Žuvėdros klykė vis garsiau. Pėdomis byrėjo smėlis. Ji vis dar jautė klaikų peršėjimą nuo sūraus dangiškos jūros vandens. Jis buvo negilus, bet užteko, kad skaudėtų, užteko, kad suprastų, jog nesapnuoja. Dar kartą švelniai pakuteno odą. Šįkart tai buvo ne vėjas.

Jai virš penkiasdešimt. Jei manote, kad ši moteris jau ėmė gailėti savęs ir apraudojo visas raukšles, atsiradusias nuo įtempto gyvenimo ritmo, smarkiai klystate. Raukšles ji puikiai slepia kremu ir dievina aukštakulnius. Nebūtų aukštakulnių, jei nebūtų Algio.

Žavi blondinė vis dar traukia praeivių akį. Netgi maisto prekių parduotuvėje. Algis tik nusišypso, pamatęs, kad gerokai jaunesnis vyriškis įdėmiai nužiūrinėja jo žmoną. Tai jo moteris, kad ir kiek apie ją besvajotų kiti.

Ir nesvarbu, kad tai tik perukas. Ir nesvarbu, kad po pudros sluoksniu slepiasi išbalęs veidas, o dar šįryt po seanso ji klaikiai vėmė tulžimi. Šiandien vakare jaukioje virtuvėje ji lyg plunksna nutūps jam ant kelių ir maišys tešlą kalnų pyragui. Kartu.

„Algiukai, mums reikia grietinės!“

- Garbė Jėzui Kristui.

- Per amžius.

- Išpažinties buvau prieš mėnesį. Dievui nusidėjau šiomis nuodėmėmis…..

***

Kažkur nukrenta svoris, beveik išnyksta… Kaip ir išnyksta pyktis, klausimai ir atsakymai. Viskas paskęsta aukštose lubose. Nebegirdėti giesmių, nebesijaučia chrizantemų kvapo ir šilumos nuo mažų žvakučių prie Marijos altoriaus … Lieku tik aš ir Jis. Kūnu nuvilnija maloni lengvo šalčio srovelė. Klausykloje pasigirsta beldimas. Jei siela turėtų duris, greičiausiai jos būtų medinės. Mažytės. Panašios kaip klausykloj… Į jas retkarčiais eidamas pro šalį pasibelstų Susitaikymas. Pats svarbiausias Susitaikymas. Ne, ne su kunigu. Juk su juo net nebuvome susipykę. Ateina kur kas didesnis susitaikymas - su savimi.

Stebėtina, kiek žmogaus širdis gali turėti pykčio. Kaip dažnai  pykstamės tarpusavyje: dėl neišplautų indų, dėl to, kad kažkas ne tokiu žvilgsniu pasižiūrėjo, dėl to, kad turėjo paslapčių, dėl to, kad vėlavo visas penkiolika minučių… Kad riebus pykčio kirminas nesugraužtų mūsų pačių, išliejame jį tiems, kurie “nusikalto”… O jei pats esi nusikaltėlis? Kartais tokiu atveju patogu perkelti savo kaltės jausmą kitam, bet ar ilgam? Ir kieno atleidimo prašyti? Pykčio ir atleidimo formų gali būti gausybė, kaip ir metalinių Kalėdinių sausainių formelių. Gali eiti su pilnu krepšeliu skanumynų pas tą, kuriam nusikaltai, ir prašyti, kad tau atleistų. O su kokiais sausainiais eisi pas save?

Jei manęs paklaustų, kas yra tikėjimas, aš greičiausiai atsakyčiau, kad tai yra ne kas kitas kaip dar viena kelionė į save. Kuo šita kelionė ypatinga? Jai reikalingas palydovas. Nepaprastas palydovas. Dažniausiai iš anksto nežinai, kas jis toks. Jis - tarpininkas, jungiantis daugiau nei Dievo ir tavo pasaulius. Jis - tas, nuo kurio priklausys, ar toli nukeliausi, ar pasieksi save, ar pasibels švelniai į tavo sielos duris Susitaikymas. Juk jeigu važiuotum į Paryžių, ir nepamatytum Eifelio bokšto vien dėl to, kad tavo palydovui labiau nei Eifelio bokštas rūpi išgerti prabangaus Chardonnay vyno viešbučio kambaryje… Juk būtų šiek tiek apmaudu, a?…

***

- Ačiū tau, sese, už sujaudintą širdį. Eik ir daugiau nebenusidėk.

- ……..

***

Lauke tirpsta sniegas, pavasariškai lyja. Ir taip gera mirkti tam lietuje… Aš neseniai buvau Paryžiuj. Lietui lyjant mačiau Eifelio bokštą.

Aš sutinku tave jau kelintą rytą iš eilės ir pasižiūriu reikšmingu žvilgsniu “Ej, neprisimeni, nepažįsti?”. Bet tu vos žvilgtelėji ir toliau eini. Nesuprantu, Andriau, nesuprantu…

Pirmą rytą galvojau, kad gal apsipažinau, - nenuostabu, kad grįžęs iš svečios šalies imi ieškoti pažįstamų ten, kur jų nepametei. Bet antrą rytą iš eilės istorija pasikartojo. Tik šįkart jau giliau žvilgtelėjau į tave ir buvau beveik tikra, kad tai tu, net nusišypsojau. Tu pakėlei akis trumpam lyg sakydamas “Ko pristoji? “. Gerai, nusprendžiu trečią rytą eiti kita kelio puse ir netgi vėluoju, taigi, praktiškai nebeturime galimybės susitikti. Bet štai ir vėl - tas pats Andrius iš tos pačios provincijos, bet ir vėl jokio atpažinimo ženklo. Gerai, šįkart ir aš stengiuosi ignoruoti. Bet vis tiek galvoju… Andrius ar ne Andrius.

***

Šiandien troleibuse mačiau moterį beprotiškai panašią į savo kaimynę, ji įdėmiai žiūrėjo į mane, buvau beveik tikra, kad tai ji.

Jie važiavo automobiliu tylėdami. Vaikinas vairavo. Ji žiūrėjo giliu mąsliu žvilgsniu pro langą -  rodos, jos čia net nebuvo. Staiga, lyg sugrįžusi iš kito pasaulio, garsiai prasitarė :

- Ei, pažiūrėk, kaip skaniai atrodo ta kava iš lauko reklamos! Žinai, man taip gražu, kai žiemą sutinki žmones mieste su vienkartiniais kavos puodeliais rankose… Aš visada į juos žiūrėdama užsinoriu kavos su pienu. Nežinau, ar aš mėgstu kavą. Bet nuo jos šilta ir kvepia. Ir dabar norėčiau.

Vaikinas trumpam atitraukė dėmesį nuo kelio, žvilgtelėjo į ją ir tarė :

- Bet tu juk dabar ne lauke. Automobilyje šilta. - Nusišypsojo lyg niekur nieko ir vėl sukoncentravo visą dėmesį į vairavimą.

Nuo šlapio asfalto atsispindėjo žiemiškos saulės spinduliai. Mergina atrėmė galvą į šaltą automobilio stiklą ir pagarsino radiją.

- Žinai, gal aš tave suprantu. Tu greičiausiai irgi galvoji, kad kava yra purvinas gėrimas. Šiandien iš vieno draugo išgirdau įdomų pastebėjimą. Jis pats gerdamas kavą prasitarė, kad jos nemėgsta, nes kava – nešvarus, tamsus gėrimas. Kai aš nusišypsojau, jis pasakė „O tu pati pagalvok, dar ir su nuosėdom…“ .

Vaikinas nusijuokė.

- Nesijuok. Aš rimtai buvau apstulbinta nuo šitos minties. Pareiškiau jam, kad užsirašysiu, tada jis pradėjo aiškinti, kad arbata jį nuteikia daug geriau, o kartu ir palengvina virškinimą. Matydamas, kaip įdėmiai jo klausau, pridūrė „Tik šito nerašyk“ .

Vaikinas dar kartą nusijuokė.

- Ne, tu, net nemėgini manęs suprasti.

- Mažyte, ką tu kalbi, viską aš suprantu, aš pavargęs. Kava yra kava. Vieni mėgsta – kiti ne. Neapsunkink taip visko.

Ji dar labiau pagarsino radiją ir nusuko žvilgsnį į langą. Tada pajuto švelnų prisilietimą ant šlaunies. Žvilgtelėjo į jį ir nusisuko atgal.

Staigus smūgis. Kūnas metėsi į priekį, galva beveik lietėsi į stiklą, visa laimė, kad saugos diržas buvo prisegtas. Ji tylėjo ir paklaikusiom akim žiūrėjo į jį.

- Aš sustabdžiau. Atsiprašau. Aš sustabdžiau. Į kelią išbėgo katė…Saulė apakino, nespėjau pamatyti. Viskas gerai?

- Taip. Viskas gerai. Tu sustabdei. Grįžusi išgersiu kavos. Su daug pieno.